Degančios burnos sindromas

Pirminis degančios burnos sindromas yra lėtinis burnos gleivinės sutrikimas, kuriam būdingas burnos deginimo pojūtis, be kliniškai akivaizdžios lokalios arba sisteminės priežasties. Ligos dažnis susijęs su vyresniu amžiumi ir moteriškąja lytimi. Šios idiopatinės būklės etiopatogenezė nėra visiškai aiški, tačiau manoma, kad yra susijusi tiek su psichogeniniais veiksniais, tiek su periferinėmis ir centrinėmis neuropatijomis. Diagnozė nustatoma kliniškai, atmetant kitas galimas burnos skausmo patologijas, kurios gali sukelti antrinį degančios burnos sindromą. Burnos deginimo pojūtis, sausa burna ir disgeuzija yra laikomi šio sutrikimo simptomų triada. Tikslių gydymo gairių nėra, tačiau dažniausiai naudojami gydymo būdai, kurie turi ir mokslinius įrodymus, yra klonazepamas, α-lipoinė rūgštis ir kognityvinė elgesio terapija.