Politinė retorika etiniu požiūriu

Straipsnio objektas – Lietuvos politikų parlamentarų retorika, o tikslas – parodyti, kad etika yra svarbiausias kalbėjimo matas, nusveriantis visus kitus vertybinius kriterijus – sklandžią, skambią frazeologiją, tropus ar figūras. Nors straipsnyje pabrėžiama, jog politikai parlamentarai yra elitinės kalbos formuotojai, valstybinės kalbos reprezentantai ir pagrindinis jų įrankis yra ištobulinta kalba (parlamentas – iš pranc. parle – kalbėti, šnekėti), tačiau siekiama atskleisti, kad išradingiausios retorinės priemonės ir oratoriaus šmaikštumas gali teikti atvirkštinį efektą. Politiko retorika sudaro netgi atgrasų įspūdį, jeigu jo elgsena neetiška, kartais tiesiog prasilenkianti su elementariu žmoniškumu. Lietuvoje pastaruoju metu padaugėjo atvejų, kai politikų kalbos turinys labiau primena užstalės kalbas uždarame verslininkų bičiulių ratelyje, nei profesionalias kalbas įstatymų leidimo ir svarbiausioje tautos atstovavimo institucijoje, valstybingumą ginančioje citadelėje. Straipsnyje žvelgiama į demokratijos šalių retorikos patirtį, randama tam tikrų paralelių ir iškalbingų istorijos pamokų. Siūloma idėja ir vienas iš pragmatinių būdų apie politikų etiką diskutuoti su akademiniu jaunimu iš universiteto katedrų per stilistikos ir retorikos seminarus bei pratybas ir šitokiu būdu ugdyti studentų pilietinį sąmoningumą, kad išgirdę ar perskaitę neetišką politiko diskursą, studentai gyvai ir griežtai reaguotų, analizuotų ir siųstų tuos pavyzdžius jo siuntėjui atgal kaip netoleruotiną ir nepriimtiną paštą.