Ekologinė dominantė pomodernioje kultūroje

Straipsnyje aptariamos antimodernistinės filosofinės ir etinė koncepcijos (A. Leopoldas, E. Schumacheris, B. Callicott, O. Marquardas), kuriose formuluojama nauja civilizacijos evoliucijos paradigma, steigianti ekologinę etiką, pabrėžianti ekologijos prioritetą prieš ekonomiką. Ekologinis mąstymas aksiologinėje plotmėje iškelia gamtą į aukščiausios vertybės rangą. Pabrėžiami šio mąstymo pozityvūs bruožai: ekofiliškumas, žmogaus atsakomybės už savo veiklos rezultatus pabrėžimas. Teigiama, kad postmoderninė kultūra bando atgaivinti modernybės į kultūros pakraščius nustumtą bendravimo su gamta patirtį, aktualizuoti ir suformuluoti moralinius idealus, galinčius paveikti mūsų mąstymą. Skirtingos tautos sukaupė didžiulę ekologinę patirtį, kuri lėmė jų išlikimą konkrečiomis gamtinėmis ir istorinėmis sąlygomis ir kuri gali būti naudinga šiuolaikinėmis aplinkybėmis. Globalinė sąmonė įtraukia į savo vertybių sferą žemę, kaip organišką realybę: tai reiškia ne paprastą pirmykščių tautų kosminio paslaptingumo jausmo atgaivinimą, bet žadinimą pajautos, kokie dvasiškai reikšmingi yra žmogaus egzistavimo materialiniai, biologiniai ir kosminiai veiksniai.