Pasenusi leksika ir naujažodžiai dvikalbiuose žodynuose

Sudarant naujų dvikalbių žodynų antraštynus, didžiausia paspara jos autoriams turėtų būti abiejų gretinamų kalbų vienakalbiai žodynai. Tačiau iki šiol Lietuvoje aktyviųjų dvikalbių žodynų rengėjai neturi patikimo, dabartinę lietuvių kalbos būklę atspindinčio leksikografinio šaltinio – bendrinės lietuvių kalbos žodynas iki šiol nėra neišleistas. Taigi jie yra priversti tapti lietuvių kalbos normintojais, t. y. įtraukti ne tik „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ esančią pagrindinio žodyninio fondo leksiką, bet ir iš įvairių pirminių šaltinių atrinkti žodžių, kurie plačiai vartojami visuomenėje, tačiau kol kas nėra legalizuoti. Kita vertus, leksikografams tenka atmesti kai kuriuos ankstesniuose žodynuose užfiksuotus, bet dabar jau nebevartojamus lietuvių kalbos žodžius. Vadinasi, kiekviename dvikalbiame žodyne neišvengiamai susiduriama su subjektyviuoju faktoriumi, dėl kurio leidinyje gali atsirasti tam tikras disbalansas tarp jame teikiamos pasenusios ir neseniai vartosenoje atsiradusios leksikos kiekio. Šio darbo tikslas – panagrinėti, kokios tendencijos vyrauja lietuviškuose dvikalbiuose leidiniuose, į jų antraštynus įtraukiant archaizmus ir naujažodžius, aptarti šio tipo leksikos svarbą ir funkcijas žodynų makrostruktūroje. Analizės objektu yra pasirinkti devyni didelės apimties dvikalbiai žodynai, išleisti mūsų šalies leidyklose 2000-2006 metais.