Kognityvinės semiotikos pagrindimas ženklų ir reikšmių fenomenologija

Kognityvinė semiotika, pastaruoju metu įvairiose terpėse pristatoma kaip nauja humanitarinių ir socialinių mokslų paradigma, siekia sujungti kognityvinius mokslus su semiotika. Išplėsdami kognicijos sąvoką taip, kad ji aprėptų didžiąją dalį psichinio gyvenimo (o kartais – ir daugelį „subasmeninių“ [subpersonal] aspektų), kognityviniai mokslai ne kažin kiek vietos paskyrė reikšmės fenomenams ir jų savitumui. Kita vertus, semiotika ar bent jau kai kurios jos apraiškos, ypač įkvėptosios Peirce’o, turi polinkį bene viską aiškinti kaip ženklų konsteliacijas. Abi šios tendencijos veda į konceptualinę miglą ir sąmyšį. Epistemologiniu požiūriu, kognityvinės semiotikos užduotis – susieti šiuodvi vieno ir to paties akiračio tendencijas, sąmonę [mind] padedant ten, kur jai ir vieta, o ženklus – į jiems skirtą vietą. Šio straipsnio pirmoje dalyje aptariamas fenomenologinis metodas ir jo taikymas suvokimui [perception]. Konkrečiai aptarsime, ar ir kokia apimtimi galima sakyti, kad suvokime esama propozicijų [propositions]. Antroje dalyje bus pristatomas ženklas kaip elementari kognityvinės semiotikos sąvoka, didžiąja dalimi išvesta iš aprezentacijos apibrėžties fenomenologijoje, bet taip pat sudaroma pasinaudojant kai kuriomis [Jeano] Piaget idėjomis. Užuot visas reikšmės prieigas [vehicles] tapatinus su ženklais, šiame straipsnyje ženklo sąvoka susiaurinama iki labai konkrečių reikšmės atvejų, kurie skiriasi nuo kitokių reikšmės tipų, kai reikšmė labiau tiesiogiai duota suvokime. Galiausiai trečioje dalyje imsimės neograisiškos [neo-Gricean] reikšmės analizės ir tvirtinsime, kad įprasčiausiais atvejais šio pobūdžio reikšmę apims ženklo sąvoka, tačiau kai kuriais atskirais atvejais ir tam tikruose kontekstuose vis tiek prireiks graisiško tipo reikšmės sąvokos.