Apie ženklus, kalbą ir mąstymą

Straipsnyje analizuojamas santykis tarp įprastų ženklinių sistemų ir kalbos, siekiama paaiškinti, ar įprastos ženklų sistemos gali egzistuoti nepriklausomai nuo kalbos egzistavimo ir ar pati kalba gali būti aiškinama kaip įprastinė ženklinė sistema. Autorius neigiamai atsako į šiuos klausimus tuo parodydamas, kad jei jau kalbą laikome ženkline sistema, turime ją laikyti pagrindine ženkline sistema, kuri negali būti savo ruožtu paaiškinama naudojantis tik tuo sąvokiniu aparatu, kuris veikia tiriant nelingvistinius ženklus. Jeigu ženklų suskirstymas į natūralius ir konvencinius būtų išsamus jų suskirstymas, tai kalbos nebūtų galima laikyti ženklų sistema. Ženklinių sistemų hierarchijoje kalba turi būti laikoma tuo universaliu prasmingumo lauku, be kurio negali būti įsisąmoninamos ir todėl negali funkcionuoti jokios kitos semiotinės sistemos. Kalbos prasmingumo paaiškinimas yra visų ženklinių sistemų aiškinimo pagrindas. Mąstymo ir kalbos tapatumas reiškia jų funkcinį tapatumą, neneigiant jų substratinių skirtingumų. Mąstymo atsiskyrimas nuo verbalinės kalbos savo esme yra lingvistinis.