Visuomeninės miestų planavimo problemos

Konstatuojama, kad planuojant miestus, atskirų jų mikrorajonų gyventojų socialinę sudėtį įprasta laikyti vienalyte integralia visuma, todėl įvairių įstaigų skaičių nustato bendri normatyviniai rodikliai, o teritorinis tų įstaigų išdėstymas atliekamas pagal tolygaus gyventojų aptarnavimo principą. Tai neleidžia spręsti svarbių su urbanistika susijusių visuomeninių problemų (gyventojų kolektyviškumo ir aktyvumo skatinimas, sveiko moralinio klimato ugdymas ir kt.). Remdamasis Kauno mieste atliktais sociologiniais tyrimais, straipsnio autorius daro išvadą, kad gyvenamosios aplinkos pobūdis koreliuoja su visuomeninių negerovių intensyvumu: kuo blogesni gyvenamosios aplinkos fiziniai duomenys, tuo daugiau patologinių reiškinių. Straipsnyje pateikiama Kauno miesto ekologinių zonų eilė: geriausia miesto zona yra naujų gyvenamųjų namų rajonai, blogiausia – miesto senamiestis. Pateikiamos rekomendacijos, kaip pagerinti Kauno senamiesčio psichologinį klimatą ir sėkmingiau kovoti su patologiniais, antisocialiniais reiškiniais.