Steigiamojo Seimo sveikinamųjų kalbų patosas

2010 m. pavasarį sukako 90 metų nuo pirmojo Lietuvos Steigiamojo Seimo posėdžio šventės. „1920 metų gegužės 15 d. liks ir privalo likti mums atmintina, kaip vasario 16 diena, kada buvo Lietuvos nepriklausomybė paskelbta. Už viena tai, kad pačių mūsų žmonių sudarytoji Taryba, Seimas, reiškia tikrąją laisvę, nebe popierinį pažadą, Steigiamasis Seimas iškyla aukščiau visų kitų tautos veiksmų, kokių tik randame mūsų istorijoje“,[1] – sakė populiarusis to meto rašytojas, visuomenininkas kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas. Pagaliau po demokratinių rinkimų lietuvių tauta pareiškė savo valią, iškėlusi atstovus, turėjusius ginti jos interesus. Pagrindinis Steigiamojo Seimo uždavinys – pakloti valstybingumo pamatus, sukurti šalies valdymo, ūkio sistemas. Steigiamojo Seimo veikla truko dvejus metus. Priimta valstybės Konstitucija, įvesta nauja piniginė sistema, pradėta vykdyti žemės reforma. Tačiau Steigiamojo Seimo gimimas nebuvo lengvas. Vaizdingu Mykolo Krupavičiaus palyginimu, tuo metu Lietuva „buvo tuščia, iššluota kaip pavasario aruodas, – nei traukinio, nei ginklo, nei kareivio, nei iždo, nei administracijos“[2]. Gal todėl Steigiamojo Seimo laukta kaip didžiausio stebuklo, kaip išsipildžiusios laisvės įgyvendinimo. Tam laisvės simboliui įžengti geriausių to meto dailininkų rankomis buvo išstatyti ir išpuošti net keleri imponuojantys garbės vartai. Sunkiai nusakoma laukimo nuotaika, tiesiog mistinis ūpas, tvyrojęs Kauno katedroje, Laisvės alėjoje, miesto sode, gatvėse ir Teatre, kuriame vyko pirmasis posėdis, atsispindi ta proga pasakytose žymiausių to meto oratorių – J. Tumo-Vaižganto, Antano Smetonos, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Aleksandro Stulginskio – kalbose. Šios kalbos, kaip svarbūs istoriniai dokumentai, iki šiolei retoriniu požiūriu nebuvo analizuotos. Kiekviena jų turi savo specifiką, nes gana skirtingi kalbėję oratoriai, skirtingas jų retorinis pasirengimas, skirtingi statusai, skirtingos profesijos – nuo kunigo iki agronomo. Vis dėlto randama ir sąsajų, kalbų bendrumą lemia patosas, jos sakytos ta pačia Steigiamojo Seimo pirmojo posėdžio proga, ir tai, kad visos oratorių asmenybės buvo to meto elitas, iš tiesų pačios ryškiausios, visiems plačiai žinomos ir matomos politinės figūros Lietuvoje.