Partizanų karas Lietuvoje (1944–1953): socialinių struktūrų problema

Disertacijoje analizuojama Lietuvos partizanų (1944–1953) socialinė sudėtis ir Lietuvos visuomenės socialinių struktūrų įtaka partizanų organizacinių vienetų kūrimosi, raidos ir veiklos ypatybėms. Tyrimas atskleidžia, kad partizanų karas nebuvo vien stichiškas ir spontaniškas reiškinys, išprovokuotas sovietų prievartinės mobilizacijos ir teroro veiksmų. Lietuvos gyventojai partizaninio pasipriešinimo strategiją ir racionalumą grindė Nepriklausomybės karo (1918–1920) patirtimi. Nepriklausomybės laikotarpis (1918–1940) dar labiau sustiprino Lietuvos visuomenės tautinį tapatumą. Jis nebuvo vien abstraktus teorinis konstruktas, bet susidėjo iš konkrečių sociokultūrinių dėmenų: dar iki XX a. pradžios padėtą lietuvių tautinio tapatumo pamatą, kurio kertiniai akmenys buvo kalbinis ir konfesinis išskirtinumas, sutvirtinusios tautinės švietimo sistemos, rinkos ūkiu ir privačia nuosavybe pagrįsto socialinio-ekonominio gyvenimo būdo, visuomenėje propaguotos paramilitarinės kultūros, kuri tapo vienu iš patriotizmo, pasipriešinimo okupacijai nuostatų ir įgūdžių šaltinių. Taip per XX a. trečiąjį–ketvirtąjį dešimtmečius susiformavo svarbiausios partizanų karo strateginės prielaidos. Tačiau partizanų karas veikiausiai nebūtų buvęs įmanomas be pirmosios Lietuvos sovietizacijos (1940–1941), pasipriešinimo jai ir nacių okupacijos (1941–1944) procesų patirčių.