Aplinkos sankirtos Henry’io Parland’o laiškuose

1929 m. gegužės mėn. prasidėjo jauno vaikino Henry’io Parland’o, kilusio iš mišriatautės šeimos, laisvai kalbėjusio keturiomis kalbomis (vokiečių, rusų, suomių ir švedų), tėvų noru kelerius metus studijavusio teisę, bet savo – mieliau pasirinkusio literatūros kūrėjo dalią (ir bohemišką gyvenimą), kelionė laivu į Taliną, iš ten – traukiniu į Rygą, iš Rygos kitu traukinio maršrutu – į Kauną, tuometę Lietuvos sostinę. Tyrinėdama H. Parland’o susirašinėjimą su namiškiais ir draugais bei kolegomis, trukusį visą viešnagę Kaune, pasitelkdama turinio analizės, aprašomąjį ir lyginamąjį metodus, mėginsiu atskleisti sankirtas, nulėmusias jauno žmogaus, dar Suomijoje nusprendusio tapti literatu, pasirinkimus plėsti savo kūrybinę veiklą. H. Parland’o gyvenimas Kaune įgyja dvi kryptis – pragmatiškąją (diplomatinės bei verslo karjeros) ir kūrybinę (kuriant prozą, rašant straipsnius Suomijos ir Lietuvos laikraščiams). Siekdamas laimėti konkursą ir gauti premiją, kuria romaną. Toldamas nuo Suomijos švedų modernistinių idėjų ir įgydamas pragmatinės bei intelektualinės patirties, H. Parland’as subrandina prielaidas apmąstyti ir kurti didesnį kūrinį. Rašytojas savo tapatybę geriausiai suvokė ir aprašė atitoldamas nuo vienos erdvės ir priartėdamas prie kitos. Ryšį su vietos daugiakultūrėmis bendruomenėmis tapatinęs su tėčio ryšiu su kultūromis, jis galiausiai suprato, kad jo erdvė arba vieta yra kalba. Vokiečių kalba su švedišku akcentu, gyvenimiška veikla ir savivoka H. Parland’ui įprasmino buvimo tarp kelių kultūrų esmę.