Kai darbuotojai tampa „robotais“: medikų profesinis nuovargis ir su juo siejama psichosocialinės darbo aplinkos rizika pokyčių laikotarpiu

Tikslas – atskleisti asmens sveikatos priežiūros įstaigų (ASPĮ) darbuotojų su profesiniu nuovargiu susijusius psichosocialinės darbo aplinkos ypatumus pokyčių laikotarpiu.   Tyrimo medžiaga ir metodai. Tyrime dalyvavo 7 asmens sveikatos priežiūros įstaigose dirbantys medicinos darbuotojai: 5 moterys ir 2 vyrai, 6 iš jų – gydytojai (-os) (du iš jų dirba ir kaip administracijos darbuotojai – vadovaujamose pozicijose), 1 – slaugytoja. Pagal amžiaus grupes tyrimo dalyviai pasiskirstė taip: 25–35 m. amžiaus grupėje – 1, 35–45 m. amžiaus grupėje – 3, 45–55 m. amžiaus grupėje – 3 dalyviai. Pagal ASPĮ lygmenį tyrimo dalyviai pasiskirstė taip: 4 dirba antrinio lygio sveikatos priežiūros įstaigose, 3 – pirminio lygio sveikatos priežiūros įstaigose; 4 tyrimo dalyviai gyvena didmiesčiuose, 3 – mažesniuose miestuose. Duomenys buvo renkami pasitelkiant pusiau struktūruoto interviu metodą. Duomenys analizuoti taikant V. Braun ir V. Clarke teminės analizės metodą. Rezultatai ir išvados. Tyrime dalyvavę ASPĮ medicinos darbuotojai nurodo įvairius profesinio nuovargio pasireiškimo fizinius (somatiniai simptomai, nuolatiniai peršalimai, galvos skausmai, sąmonės netekimo epizodai) ir psichikos sveikatos požymius (nerimas ir nemiga, negebėjimas susikaupti ir atminties problemos, atitolimo nuo žmonių, tuštumos ir beprasmybės jausmai, tapatumo sutrikimai, didesnis poreikis vartoti psichoaktyvias medžiagas), kurie turi žalingą poveikį jų asmeninei ir profesinei gerovei. ASPĮ darbuotojų profesinio nuovargio patyrimui didelę reikšmę turi tokie psichosocialiniai rizikos veiksniai kaip: per didelis bendras darbo krūvis, per didelis darbo tempas, mažai galimybių kontroliuoti savo darbą, neaiškios darbuotojų funkcijos ir darbo tvarka, sudėtingas darbo turinys. Siekiant suvaldyti profesinio nuovargio problemą ASPĮ darbuotojų darbo aplinkoje, svarbu įgyvendinti psichosocialinės darbo aplinkos pokyčius, apimančius darbo krūvio mažinimą, darbdavio iniciatyvas mažinant psichosocialinę riziką, pasitelkiant ne finansines skatinimo priemones bei didinant reabilitacijos paslaugų prieinamumą.