Sąmoningumas, sąmonė, savimonė

Straipsnyje apie sąmoningumą, sąmonę ir savimonę kalbama nagrinėjant Vytauto Kavolio knygos „Sąmoningumo trajektorijos“ filosofinę ir metodologinę reikšmę, siekiant apibrėžti kultūrinio sąmoningumo tyrimų lauką. Teigiama, kad V. Kavolio įvesta „sąmoningumo“ sąvoka atskleidžia paslėptą Lietuvos kultūros dimensiją, kuri negali būti redukuota nei į sąmonę, nei į savimonę. Sąmoningumas suprantamas kaip istoriškai kintantis, kolektyvinis ir iš dalies nesąmoningas pamatinių nuostatų bei prielaidų tinklas, kuris tam tikru laikotarpiu bendruomenei atrodo savaime suprantamas ir natūralus. Straipsnyje išskiriami keturi sąmoningumo bruožai: jis žymi mažiausiai reflektuotus mąstymo ir jausmo ryšius; nusako ne atsitiktines nuomones, o gilumines struktūras; yra kolektyvinis, o ne individualus fenomenas; jis istoriškai kinta. Taip sąmoningumas priartėja prie Hanso Georgo Gadamerio išankstinių nuomonių sampratos ir gali būti suvoktas kaip kolektyvinė pasąmonė – sąmonės pamatas ir jos atskaitos taškas. Straipsnyje taip pat išryškinama metodologinė problema: kaip sąmonė gali reflektuoti savo pačios pamatą, kuris jai iš esmės nėra tiesiogiai prieinamas? Parodoma, kad V. Kavoliui literatūra, ypač poezija, yra privilegijuotas kelias, vedantis į lietuviškąjį sąmoningumą. Straipsnio pabaigoje „sąmoningumo“ sąvoka taikoma analizuojant lietuviškąjį laisvės ir Europos supratimą. Pabrėžiama, kad laisvė ir europinė tapatybė nėra natūralios duotybės – jos yra trapūs, istoriškai susiformavę sąmoningumo pasiekimai, kuriuos galima ir būtina reflektuoti bei sąmoningai puoselėti.