Juokas, kuris ne visada juokiasi kartu su valdžia

Recenzijoje aptariama Neringos Klumbytės monografija „Autoritarinis juokas: politinis humoras ir sovietinė distopija Lietuvoje“ (orig. Authoritarian Laughter: Political Humor and Soviet Dystopia in Lithuania, 2022; vertimas į lietuvių kalbą – Vilnius: Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2024). Monografija antropologiškai analizuoja sovietmečio Lietuvos humoro kultūrą, siedama ją su Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto leidyklos 1956–1990 m. leistu vienintelio lietuviško humoro ir satyros žurnalo „Šluota“ turiniu. Tyrimas remiasi plačia archyvine medžiaga, interviu ir juoko teorijomis. Tokios originalios sąvokos kaip „daugiakryptis juokas“, „politinis intymumas“ ir kt. leidžia niuansuotai suvokti, kaip oficialiai kontroliuojamas humoras sovietmečiu galėjo veikti ne tik režimo naudai, bet ir tapti subtilia pasipriešinimo jam forma, stiprinusia kritinį skaitytojų mąstymą, kartu – ir tautinę tapatybę. Monografijoje pasigendama platesnio lyginamojo tarptautinio (sovietinio bloko šalių) konteksto, gausu perteklinių detalių aptarimo, be to, joje ne iki galo atskleidžiami žurnalo „Šluota“ kūrėjų elgesio motyvai. Veikalas vertintinas kaip reikšmingas indėlis į sovietmečio Lietuvos kasdienybės ir kultūrinio atsparumo tyrimus, taip pat jis praplečia autoritarizmo analizės ribas.