SEKSUALINIS PRIEKABIAVIMAS LIGONINĖSE: SPECIALISTŲ POŽIŪRIS IR PATIRTYS

Seksualinis priekabiavimas – viena opiausių, tačiau li­goninėse dažnai nutylimų problemų. Lietuvoje oficiali statistika neatspindi tikrojo šio reiškinio masto: griežta ligoninių hierarchija ir instituciniai barjerai sukuria terpę problemos ignoravimui. Tokia situacija neigiamai vei­kia ne tik sveikatos priežiūros specialistų savijautą, bet ir pacientų saugumą. Tyrimo tikslas. Išanalizuoti seksualinio priekabiavimo atpažinimą ir valdymą ligoninėse sveikatos priežiūros specialistų požiūriu. Tyrimo medžiaga ir metodai. 2025m. spalio – gruodžio mėnesiais atliktas kokybinis tyrimas, naudojant pusiau struktūrizuoto interviu metodą. Tyrime dalyvavo 12 Vil­niaus miesto ligoninėse dirbančių gydytojų, gydytojų – re­zidentų ir slaugytojų, kurių amžius svyravo nuo 25 iki 54 m. Duomenys analizuoti naudojant indukcinę kokybinę turinio analizę. Viso tyrimo metu buvo taikomi moksli­nių tyrimų etikos principai ir gautas VU MF Mokslinių tyrimų etikos komiteto pritarimas. Rezultatai. Seksualinio priekabiavimo ligoninėse atpaži­nimas susideda iš kelių sluoksnių, įskaitant teorinių žinių apie seksualinį priekabiavimą trūkumą, subjektyvų emo­cinį situacijos vertinimą ir toleranciją nepageidaujamam elgesiui. Hierarchiniai santykiai, seksualinio priekabia­vimo stigmatizavimas ir baimė aptarti asmeninę patirtį skatina „tylos kultūrą“, kurioje incidentų nutylėjimas tampa sąmoninga darbuotojų savisaugos strategija. Išryš­kėjo seksualinio priekabiavimo prevencijos ir valdymo mechanizmų trūkumai. Esami prevencijos ir valdymo mechanizmai specialistų vertinami kaip deklaratyvūs, dėl informacijos stokos ir nepasitikėjimo anonimiškumo užtikrinimu. Darbuotojai siūlo stiprinti prevenciją tai­kant nuolatinį švietimą, aiškias procedūras bei saugius, nuo tiesioginės hierarchijos nepriklausomus pranešimo kanalus, užtikrinančius psichologinę pagalbą ir skaidrų incidentų sprendimą. Išvados. Sveikatos priežiūros specialistai linkę normali­zuoti seksualinį priekabiavimą, todėl egzistuoja ryškus atotrūkis tarp teorinio reiškinio suvokimo ir praktinio jo atpažinimo. Tylos kultūrą lemia struktūrinė hierarchija ir baimė, o instituciniai valdymo mechanizmai vertinami kaip nepakankamai efektyvūs. Specialistai pabrėžė bū­tinybę diegti kompleksinius sprendimus: skaidrius rea­gavimo algoritmus ir nulinės tolerancijos kultūrą skati­nančias priemones.