Transcendentalinis empirizmas: tarp Husserlio ir Derrida

Fenomenologijos, kaip transcendentalínio empirizmo, samprata sudaro prielaidas keisti filosofijos paradigmą, t. y. suponuoja posūkį nuo hermeneutikos link pragmatikos. Šiuo aspektu interpretuota empiriškumo ir transcendentalumo bendrabūviška sąveika, kurstanti energinę įtampą prigimties oksimoroniško apvaisinimo lauke, vertinama kaip naujas metodas, pagal homologinės empatijos principą daugeliu atžvilgiu suartinan tis modifikuotą huserliškąjį fenomenologinį metodą su Derrida prigimtinės kontaminacijos bei prigimties pirminio bipoliarínio apvaisinimo (skirtumo infekavimo prigimtyje) metodu. Prigimties apvaisinimą plėtojanti bendruomeninė praktika suponuoja staigaus prigimties proveržio galimybę, kuri dėl skirtumo infekavimo prigimtyje visuomet nukeliama į ateitį. Husserlio ir Derrida koncepcijas sieja bendra pamatiné kritinė laikysena atsiribojimo nuo dualizmo, monizmo, taip pat dialektikos ir hermeneutikos atžvilgiu. Trumpai tariant, transcendentalinis empirizmas implikuoja oksimoronišką, prigimtine energine galia grindžiamos ir bendrabūviškai bei abipusiškai prigimties plėtotę paremiančios sąveikos bendros dinamikos atskleidimo metodą, kurio pagrindą sudaro pirmapradė, niekuomet nepašalinama įtampa, būdinga pačiai supainiotai prigimties „įprigimtinimo-išprigimtinimo“ raidai, kurioje santykis tarp šių dviejų reiškinio savybių visuomet išlieka disimetriškas.