Kai kurie akustiniai lietuvių kalbos ritmiškumo parametrai

Šio tyrimo tikslas – nustatyti skaitomos lietuvių kalbos ritmiškumo rodiklius, susijusius su garsinių segmentų trukme. Analizuojama penkių profesionalių diktorių (trijų vyrų ir dviejų moterų) perskaitytos ištraukos iš grožinių kūrinių (kiekvienas jų skaitė vidutiniškai po 10 min.). Tyrimas atliktas dviem etapais. Pirmiausia matuota ir lyginta skiemenų ir pėdų bei tarpkirtinių intervalų absoliuti trukmė. Vėliau, remiantis užsienio mokslininkų metodika, skaičiuotas standartinis priebalsinių intervalų trukmės nuokrypis (ΔC), balsinių intervalų trukmės procentas (%V), priebalsinių intervalų variacijos koeficientas (varcoC), poriniai variantiškumo indeksai (r-PVI, n-PVI) ir kontrolės bei kompensacijos indeksai (CCI-V, CCI-C). Tyrimo rezultatai rodo, kad lietuvių skaitomoje kalboje skiemenų, pėdų ir tarpkirtinių intervalų absoliuti trukmė nemažai įvairuoja. Didžioji dalis (91 proc.) fonologinių skiemenų ir fragmentų nuo balsio pradžios iki kito balsio telpa į 200 ms intervalą (nuo 80 iki 280 ms). Tirtoje medžiagoje vyrauja pėdos nuo 210 ms iki 600 ms, jos sudaro 75 proc. Tai gana ilgas laiko intervalas, todėl pėdų trukmė, kaip ir skiemenų, tikrai nėra apylygė. Kirčiuoti skiemenys išsidėsto taip pat nevienodais intervalais. 75 proc. tarpkirtinių intervalų yra nuo 110 iki 500 ms. Todėl skiemenų ar pėdų, tarpkirtinių intervalų trukmė nėra pagrindiniai ir tikrai ne vieninteliai lietuvių kalbos ritmiškumo rodikliai. Akustinių požymių, susijusių su balsinių ir priebalsinių segmentų trukme, analizės rezultatai daugeliu atvejų rodo skirtumą tarp lietuvių ir japonų kalbų. Tačiau negalima nustatyti, kuriai – kirtinio ar skiemeninio – ritmo grupei artimesnė lietuvių kalba. Tiriamųjų lietuvių kalbos fragmentų duomenys rodo, kad ΔC svyruoja nuo 42 iki 54, %V – nuo 41 iki 45, varcoC – nuo 43 iki 55. Jie apima visą diapazoną, būdingą ir skiemeninėms, ir kirtinėms kalbos. Taigi pagal ΔC, %V, varcoC reikšmes ir jų  projekcijas dvimačiame grafike lietuvių kalba užima tarpinę padėtį tarp šių kalbų. Pagal rPVI reikšmes (nuo 45 iki 55) lietuvių kalba yra artimesnė skiemeninio ritmo kalboms, o pagal nPVI (nuo 42 iki 49) – netgi japonų kalbai. Apibendrinant galima daryti išvadą, kad trukmė ar akustiniai koreliatai, orientuoti į segmentų trukmę, neturėtų būti vienintelis kalbos ritmo tyrimo objektas. Reikia atlikti audicinius lietuvių kalbos tyrimus ir bandyti nustatyti, kas sukuria ritmiškumo įspūdį, ar egzistuoja šalutiniai ritminiai kirčiai, koks yra klitikų vaidmuo kalbos sraute, ar atitraukiamas kirtis iš jų sangrūdos, galbūt išnagrinėti ir intensyvumo bei pagrindinio tono pokyčių dėsningumus.