Konkrečios žmogiškosios patirties vaidmuo moralės teologijos diskurse: Lisos Sowle Cahill požiūris

Straipsnyje analizuojamas katalikų teologės Lisos Sowle Cahill teologinis metodas, kuriuo remiamasi siekiant integruoti konkrečią žmogiškąją patirtį į šiuolaikinės moralės teologijos diskursą. L. S. Cahill pasisako už moralės teologijos, ypač seksualinės etikos, atnaujinimą ir pabrėžia būtinybę reaguoti į šiuolaikinius iššūkius, atsižvelgiant į konkrečias žmonių gyvenimo realijas ir socialinius kontekstus. Anot teologės, moraliniai sprendimai priimami ne abstrakčiame teoriniame vakuume, bet konkrečiose gyvenimo situacijose, todėl teologinė refleksija turi būti jautri žmonių patirtims ir jų išsakomiems poreikiams. Tyrimas atskleidžia, kad L. S. Cahill metodas kelia pagrįstų abejonių dėl moralės objektyvumo ir moralės teologijos normatyvumo pagrindimo. L. S. Cahill siūlomas moralės teologijos šaltinių hierarchijos pakeitimas subordinuoja prigimtinio įstatymo, Šventojo Rašto ir Magisteriumo moralinį mokymą konkrečiai žmonių patirčiai – taip rizikuojama sureliatyvinti moralę ir susilpninti moralės teologijos esminę funkciją pateikti objektyvius kriterijus, leidžiančius atskirti gėrį nuo blogio. Nors L. S. Cahill pripažįsta prigimtinio įstatymo, Šventojo Rašto ir Bažnyčios Magisteriumo autoritetą ir reikšmę, jos moralinio diskurso modelyje šie šaltiniai interpretuojami kaip atviri nuolatiniam tobulinimui ir koregavimui, reaguojant į gyvenimo realijas, atsiskleidžiančias per istoriškai kintančias konkrečias žmonių patirtis. L. S. Cahill teologinį metodą susilpnina ir tai, kad jos teologiniame diskurse išryškėja redukuota patirties samprata, apsiribojanti empiriniais ir sociologiniais faktais, nemėginant atsakyti į esminį klausimą – kas yra žmogiškoji patirtis, kuri atveria žmogų susitikimui su objektyvia tiesa.