Kosmogoninis ir teogoninis procesai

Publikuojama rusų filosofo Vladimiro Solovjovo veikalo „Paskaitos apie dieviškąją žmoniją“ ištrauka, kurioje dėstomi filosofo plėtotos evoliucinės teologijos pagrindiniai principai. Aiškinamas tikslingas pasaulio vystymasis, kuris skirstomas į kosmogoninį ir teogoninį procesą. Teigiama, kad dieviškasis pradas yra amžina visuotinė vienybė, esanti absoliučios ramybės bei nekintamumo būsenoje, bet iš jos išsiveržusio baigtinio pasaulio daugeriopumo atžvilgiu dieviškasis pradas iškyla kaip veikiančioji vienybės jėga. Dieviškosios idėjos įsikūnijimą pasaulyje lemia dieviškojo prado susijungimas su pasaulio siela. Laipsniškas idealios visuotinės vienybės realizavimas yra pasaulinio proceso prasmė bei tikslas. Žmoguje gamta perauga save ir sąmonėje pereina į absoliučios būties sritį. Žmoguje pasaulio siela pirmą kartą susijungia su dieviškuoju Logu sąmonėje, kuri yra grynoji visuotinės vienybės forma. Kosmogoninis procesas baigiasi sąmoningos žmogiškosios būtybės atsiradimu, o teogoninio proceso rezultatas yra žmogaus sielos (sugebančios tiesiogiai savyje suvokti dieviškąjį pradą) savęs suvokimas.