Gretinamoji leksikologija ir dviejų kalbų leksikografija: viena kitoje, viena šalia kitos, viena kitai?

Jokia kita lingvistikos šaka nėra tokia artima gretinamajai leksikologijai kaip dviejų kalbų leksikogra­fija. Nepaisant to, kad pastaraisiais dešimtmečiais juntamas padidėjęs leksikografų susidomėjimas lek­sikologijos problemomis, ruošiami straipsniai aktualiais leksikologijos ir leksikografijos klausimais, rengiamos bendros leksikologų bei leksikografų konferencijos, iki šiol nėra išsamios apibendrinančios studijos apie šių disciplinų panašumus bei skirtumus ir jos nagrinėjamos atskirai. Todėl šio straipsnio tikslas – prisidėti prie diskusijos apie gretinamosios leksikologijos ir dviejų kalbų leksikografijos san­tykį. Straipsnyje pabrėžiami šių kalbotyros mokslo šakų panašumai, išryškinami skirtumai, nustato­mas dabartinis jų santykis ir stengiamasi pažvelgti į leksikologinių bei leksikografinių tyrimų ateitį.Prieinama išvada, kad ribos tarp gretinamosios leksikologijos ir dviejų kalbų leksikografijos nėra aiškios, jų tikslai, uždaviniai daugelyje vietų persipina, šios disciplinos yra veikiau taikomojo pobū­džio, viena kitą papildo ir viena be kitos vargiai galėtų egzistuoti. Antra vertus, dviejų kalbų leksiko­grafija praktikoje ne visada naudojasi leksikologijos tyrimų rezultatais. Apibendrinant galima teigti, kad gretinamoji leksikologija ir dviejų kalbų leksikografija nėra viena kitos dalis, egzistuoja ne atskirai viena nuo kitos, tačiau turi bendradarbiauti ir praktikoje toliau taikyti viena kitos tyrimų rezultatus.