KODĖL ARISTOTELIS NESVARSTĖ TUŠČIŲ TERMINŲ PROBLEMOS?

Straipsnio objektas yra teiginių su tuščiais terminais aristoteliškajame loginiame kvadrate analizė. Moderniojoje logikoje vyrauja nuostata, jog teiginiai su tuščiais terminais yra neteisėto egzistavimo importo (undue existential import) priežastis – siekiant jo išvengti, atsisakyta priešingumo, popriešingumo ir pavaldumo ryšių. Teiginių su tuščiais terminais problema straipsnyje pristatoma paradokso pavidalu: 1) teiginiai su terminais, neturinčiais referento, funkcionuoja loginiame kvadrate; 2) dalinis teiginys O su tuščiu terminu negali būti teisingas (dėl egzistavimo importo); 3) dalinis teiginys O su tuščiu terminu yra teisingas (dėl loginio kvadrato ryšių). Aptarus kitus pagrindinius paradokso sprendimo būdus, įrodinėjama, jog tradicinėje Aristotelio logikoje nei bendriesiems, nei daliniams teiginiams nebuvo būdingas egzistavimo importas – taigi, atmetama antroji prielaida. Sprendimas pristatomas kaip modifikuota tradicinės kvadrato interpretacijos versija: sutikdami su pagrindine jos teze, kad Aristotelio logikoje terminai nebuvo „tušti“ šiuolaikine prasme ir todėl teiginiams su tokiais terminais galioja tie patys principai kaip ir bet kuriems kitiems, nemanome, jog jungtis „yra“ išreiškia bet kokio pobūdžio egzistavimą, ir klausimą apie objektų egzistavimą paliekame už aristoteliškojo loginio kvadrato ribų. Siūlomas paradokso Aristotelio sistemoje sprendimas grindžiamas pastarųjų metų bandymais interpretuoti terminų logiką intensiniu pagrindu.