ARISTOTELIS VS. PLATONAS: ΜΈΘΕΞΙΣ SĄVOKOS KRITIKA

Straipsnyje mėginama aptarti Platono filosofijos aristoteliškos kritikos prielaidas ir prasmę. Tyrimas fokusuojamas ties Platonui ypač svarbia, tačiau Aristotelio visiškai nureikšminta dalyvavimo (μέθεξις) sąvoka. Tarus, kad radikaliai skirtingus iškiliųjų klasikų požiūrius turėjo lemti objektyvios aplinkybės, mėginama rekonstruoti tiek vieno, tiek kito mąstytojo ontognoseologinius samprotavimus. Analizuojant platoniškąją pažinimo kaip atsiminimo (anamnezės) sampratą, parodoma, kad dalyvavimo sąvoką Platonas pasitelkia siekdamas pagrįsti savosios pažinimo sampratos ontologines prielaidas. Pademonstravus, kad dalyvavimo sąvoka remiasi analitiškai nekorektiška prielaida apie jusliškai patiriamo daikto ir vien mąstomos idėjos loginį ryšį, nurodomos platoniškojo mąstymo egzistencinės intencijos, išprovokavusios šio mąstytojo nekorektiškus samprotavimus. Rekonstruojant Aristotelio filosofavimą, atkreipiamas dėmesys į tai, kad šio mąstytojo filosofavimo atspirties taškas yra tikro (mokslinio) žinojimo (ἐπιστήμη) samprata, kuri lemia jo ontologines išvadas. Parodoma, kad Aristotelis, nuosekliai analitiškai mąstydamas, atriboja jusliškai patiriamą esinį nuo mąstymui prieinamos priežasties – οὐσία’os, todėl jam platoniškoji dalyvavimo sąvoka netenka jokios prasmės. Straipsnio pabaigoje mėginama pademonstruoti, kad Platonui kur kas svarbesnę dalyvavimo sąvokos reikšmę lemia jo filosofavimo egzistencinės intencijos. Dalyvavimas čia interpretuojamas kaip žmogiškosios būtybės ryšio su jo egzistencinė terpe būdas. Galiausiai aptariama aristoteliškoji τέχνῃ sąvoka ir pateikiami argumentai, kad ji gali būti traktuojama kaip platoniškosios dalyvavimo sąvokos patikslinimas.