Labirintas: matyti versus numatyti

Straipsnyje etiudų forma aptariamos filosofinės situacijos, kuriose tiesiogiai ar netiesiogiai atsiskleidžia labirinto ir dviejų skirtingų (angažuotos ir modeliuojančios) žiūros tipų tema. Apžvelgiamos R. Descarteso ir G. W. F. Hegelio bei S. Kierkegaardo ir L. Wittgensteino koncepcijos kaip reprezentuojančios skirtingus žiūros tipus. Modeliuojanti žiūra fiksuoja tai, kas matoma, ir per tokius fiksuotus pavidalus sukonstruoja tai, kas aktualiai nematoma. Modeliuojančiai žiūrai pati kasdienybė yra painus ir klaidinantis labirintas, todėl tikrovės modeliuose numatomos idealios, esminių netikėtumų nenumatančios sąlygos, į kurias įskaičiuotas rezultatas – iš labirinto išvedančios durys. Angažuotai žiūrai būdingas įsitraukimas (įsižiūrėjimas) į kasdienę egzistenciją. S. Kierkegaardas pasiekia tai, kas nematoma ir nenumatoma – išėjimą iš labirinto per tylą. Daroma išvada, kad kasdienio gyvenimo situacijos yra nuolatinis patekimas į labirintą ir žingsnis iš jo: tai nuolatinis įsitraukimas į savo veiksmus ir dalyvavimas juose, nuolat pasitaikanti galimybė būti atviriems sau ir kitybei, nuolatinė akistata su tuo, kas nuo mūsų paslėpta.