SUPRATIMO EPISTEMOLOGIJOS KEBLUMAI: MCDOWELLAS PRIEŠ DUMMETTĄ

Straipsnyje nagrinėjama, kuo yra paremtas Johno McDowello „anti-antirealistinis“ požiūris į Michaelo Dummetto antirealizmo filosofiją. Nors pats Dummettas antirealizmo (kaip ir filosofijos apskritai) pamatus tikėjosi pakloti apmąstymais, priklausančiais reikšmės teorijos, kalbos filosofijos ir metafizikos sričiai, McDowellas savo pirmtako antirealistinėje argumentacijoje pastebi fundamentalesnį ir nepriklausomai veikiantį „epistemologinį karkasą“, kurį sudaro iš tradicijos paveldėta netinkama ir net iliuzinė „supratimo epistemologija“. Pabrėžtina, kad abu filosofai sutaria dėl požiūrio į matematikos sakinių supratimą: jie palaiko antiplatonizmą ir mano, jog atsakomumo į išsprendžiamas aplinkybes sąvoka turinti būti kertinė matematikos epistemologijoje. Tačiau McDowellas griežtai nesutinka su Dummetto mintimi matematikos epistemologijos modelį apibendrinti, t. y. jį taikyti ir kalbos už matematikos ribų supratimui aiškinti. Apibendrintas antirealizmas (antirealizmas natūralaus pasaulio atžvilgiu) atsiranda tik tarpininkaujant tam tikrai epistemologinei idėjai, būtent troškimui surasti „tvirtus“, nepriklausomus nuo mūsų kalbos, neprielaidiškus pagrindus, kurie būtų laikomi mūsų ištarų supratimo garantija.McDowellui ši epistemologinė idėja yra „epistemologinis prietaras“ ir jis pasisako už kitokią, „mažiau ambicingą“ epistemologiją, pagal kurią tam tikros kalbinės praktikos supratimas visiškai neįsivaizduojamas be dalyvavimo toje praktikoje galimybės, taigi be tos kalbos mokėjimo. Suprantančio dalyvio perspektyva – vienintelė, iš kurios gali žvelgti teoretikas, mąstydamas apie mūsų kalbos santykį su pasauliu.