Neregių Martynas Mažvydas – Pranas Daunys ir jo veikla

Pranas Daunys, karys savanoris, 1923 m. mūšyje prarado regėjimą, tačiau gyvenimas invalidų bendrabutyje ar perspektyva atsidurti prieglaudoje jo netenkino. Todėl gen. Vlado Nagevičiaus iniciatyva jis buvo tarp kitų aklųjų karo invalidų, kurie buvo išsiųsti mokytis į Rygos aklųjų institutą. Ten išmokęs rašto, remdamasis lotynų ir vokiečių abėcėlėmis ir perėmęs iš latvių nosines raides, pritaikė Brailio rašto sistemą lietuvių kalbai. Norėdamas, kad Lietuvos neregiai turėtų galimybę šviestis ir mokytis amato, o svarbiausia – patys užsidirbti pragyvenimui, buvo vienas iš iniciatorių, kad Lietuvoje atsirastų Lietuvos aklųjų sąjunga (1926 m.) ir Lietuvos aklųjų institutas (1928 m.). Savo mintims pagrįsti rašė straipsnius į spaudą, kurioje pirmasis Lietuvoje kėlė mintį, kad neregiai gali būti ne našta visuomenei, bet visaverčiai jos nariai. Rašė ir grožinę literatūrą, atskleidžiančią, kaip jaučiasi neregys. Didžiausia P. Daunio aistra buvo muzika, jos mokėsi pats, grojo 5 muzikos instrumentais, akompanavo kanklėmis garsiems Lietuvoje solistams, mokė jos kitus akluosius, suorganizavo orkestro įkūrimą Lietuvos aklųjų institute. P. Daunys taip pat inicijavo Lietuvos kurčiųjų-nebylių globos draugijos ir Lietuvos kurčiųjų-nebylių mokyklos įkūrimą 1938 m. Deja, sovietmečiu P. Daunys, kaip buvęs savanoris, buvo laikomas režimo priešu. Visuomenės akyse buvo reabilituotas tik atgavus nepriklausomybę.