Mokymo individualizavimas JAV

XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje imta ieškoti efektyvesnių mokymo organizavimo formų ir metodų, kurie leistų atsižvelgti į vaikų individualias savybes: į veiklos tempą, interesus, polinkius, poreikius, gabumus, motyvaciją ir t.t. Ypač ryškūs mokymo individualizavimo poslinkiai pastebimi JAV pedagogikoje ir mokyklos praktikoje. Jau ankstyvieji progresyvistai ( F.Parkeris, P.Searchas) ne tik kritikavo masinį, standartizuotą mokymą, bet ir daug dėmesio skyrė individualaus priėjimo principui, ieškojo metodų ne tik individualybei pažinti, bet ir ją aktyvinti mokymo procese. Ankstyvųjų progresyvistų patirtį, jų idėjas teoriškai apibendrino J. Dewey, kuris pragmatinės filosofijos ir psichologijos pagrindu sukūrė naują pedagogikos teoriją, tapusią kitų mokymo sistemų, plėtojančių mokymo individualizavimo, diferencijavimo, aktyvizavimo idėjas, pagrindu. Šios sistemos naudojo įvairias individualizavimo formas: paliekant klases ir sudarant homogenines grupes tam tikram laikui ir tik iš kai kurių dalykų; individualizuojant mokymą pagal darbo tempą (Daltono planas), pagal mokymo medžiagą (Vinetkos planas); mokymo užduotis individualizuojant heterogeninės klasės viduje ir t.t.