PUOTA: FILOSOFIJOS ĮTEISINIMO PROBLEMA

Straipsnyje nagrinėjama filosofijos legitimavimo problema. Iš pradžių aptariamos istorinės problemos susiklostymo prielaidos. Parodoma, kad minėtą problemą aktualizuoja Sokrato polemika su sofistais. Jos metu Sokratui etiškai specifikuojant filosofavimą, o dėl specifikavimo būdo supriešinant jį su kasdieniu mąstymu ir gyvenimu, filosofavimas ima atrodyti ne tik kaip svetima, bet ir priešiška poliui veikla. Problemos apogėjus – Sokrato teismas ir jo tragiška baigtis, kuri yra įspėjimas filosofams apie jų veiklos neteisėtumą ir iš to kylančius pavojus. Pirmasis filosofijos legitimavimo problemą įsisąmonina Platonas ir jau mėgina ją spręsti Sokrato apologijoje. Čia aprašomas teismo procesas gali būti traktuojamas kaip virtualaus aukojimo procedūra, kuria siekiama dialogo skaitytoją egzistenciškai inicijuoti filosofavimui. Faidone aptarus filosofavimo vertybinį aspektą, filosofijos legitimavimo problema jau įsisąmoninama kaip filosofijos vertybinės konstitucijos nustatymo ir išsiaiškinto filosofijos vertybinio profilio suderinimo su kosmo vertybine struktūra uždaviniai. Su šiais abiem uždaviniais Platonas galynėjasi Puotoje. Filosofavimas čia mėginamas įteisinti, susiejant jį su meilės grožiui siekį įkūnijančia dievybe Erotu. Puotoje aprašomas susirinkimas interpretuojamas kaip neformali legitimavimo procedūra. Jos metu poliui atstovaujantys dalyviai sako Erotą liaupsinančias kalbas, kurios straipsnyje interpretuojamos kaip filosofavimą įteisinančios kalbos. Straipsnyje analizuojamos puotos dalyvių ikisokratinės kalbos, kuriose Platonas savitai nužymi istoriografinius, ontologinius, aksiologinius, sociologinius, politologinius, fenomenologinius bei psichologinius filosofavimo aspektus. Pagrindiniai žodžiai: sofistai, Sokratas, Erotas, grožis, dorybė, filosofavimas, aksiologija, legitimavimas.Symposium: the Problem of Legitimation of PhilosophySkirmantas Jankauskas SummaryAt the beginning, the historic premises of the problem are discussed. It is shown that the problem was initiated in the polemics between Socrates and sophists. The polemics influenced the Socratic way of ethical specification of philosophy, and philosophy was opposed to everyday life and thinking. The culmination of the problem was the trial of Socrates and its tragic conclusion which sent a message of warning to philosophers about the unlawfulness of their activity and its dangers. Plato was the first to realize the problem, and he made an attempt to solve it in the Apology of Socrates. A virtual procedure of immolation described in the dialogue could be treated as an effort of existential initiation of philosophy. However, in Phaidon he dealt with the axiological aspect of philosophizing, thus the issue of legitimation of philosophy turned into two problems: first, determination of the axiological constitution of philosophy; second, the compliance of this constitution with the axiological constitution of cosmos. Both tasks were treated in the Symposium where an attempt was made to legitimize philosophizing by associating it with the deity of Eros – the embodiment of love’s striving for beauty. The gathering described in the Symposium is interpreted by the author of the present paper as a non-formal procedure of legitimation. The speeches of the participants of the gathering are viewed as ways to provide foundation for the legitimacy of philosophy. Along with the analysis of the pre-Socratic speeches, the author also examines the historiographical, ontological, axiological, sociological, politological, phenomenological and psychological features of philosophizing.  Keywords: sophists, Socrates, Love, beauty, virtue, philosophizing, axiology, legitimation.