Socialinių katalikybės idėjų raiška Lietuvoje

Straipsnyje nagrinėjama XIX a. pabaigos – XX a. pradžios patriotiškai nusiteikusių Lietuvos katalikų dvasininkijos atstovų (J. Dabušio, S. Šultės, J. Vailokaičio, F. Kemėšio, M. Krupavičiaus ir kt.) pažiūros į kooperaciją. Šie ją traktavo ne tik kaip tautos (kaip ūkio subjekto) apsaugą nuo grobikiškojo kapitalizmo apraiškų (kurios asocijavosi su užsienio verslininkų veikla Lietuvoje), bet ir kaip teisingesnės visuomenės kūrimo neprievartinę priemonę, kaip vienintelį patikimą kelią į ekonominę, pilietinę ir galiausiai politinę laisvę. Skleisdama kooperacijos idėjas tarp skirtingų socialinių sluoksnių atstovų, jungdama juos į vartotojų, kredito, žemės ūkio draugijas, dvasininkija siekė skatinti žmonių iniciatyvą, atsakomybės ir pareigos jausmą, žmogiškosios vertės pajautimą. Taip dvasininkai didele dalimi prisidėjo formuojantis darbininkų ir valstiečių klasėms Lietuvoje bei augant jų profesionalumui. Tai savo ruožtu leido 1918 m. nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai (nepaisant Pirmojo pasaulinio karo negatyvių padarinių) per palyginti trumpą laiką atkurti ir plėtoti savo ekonomiką.