HIPERNATREMIJA: EPIDEMIOLOGIJA, PATOFIZIOLOGIJA, KLASIFIKACIJA, SIMPTOMAI, DIAGNOSTIKA, GYDYMAS

Hipernatremija – tai būklė, kai paciento serumo natrio koncentracija viršija 145 mmol/l. Hipernatremijos pa­plitimas gali skirtis skirtingose pacientų grupėse. Tarp hospitalizuotų nekritinės būklės pacientų hipernatremija nustatoma 0,2 – 2,5 proc. atvejų. Kritinės būklės pacientų arba vyresnio amžiaus grupėse paplitimas siekia nuo 10 iki 26 procentų. Hipernatremija susijusi su padidėjusiu mirštamumu. Ši būklė atsiranda dėl vandens netekimo, perteklinio natrio suvartojimo arba abiejų šių veiksnių. Žmogaus inkstai negeba efektyviai šalinti natrio, nes nef­ronai neturi šiam procesui pritaikyto specialaus mecha­nizmo, todėl natrio homeostazė pasiekiama koreguojant vandens suvartojimą ir jo netektį. Hipernatremija gali būti hipervoleminė, euvoleminė ir hipovoleminė. Pagal trukmę skirstoma į ūminę ir lėtinę. Pagal natrio koncen­traciją skirstoma į lengvą, vidutinę, sunkią. Lengva hi­pernatremija pasireiškia raumenų silpnumu, neramumu, apetito praradimu, pykinimu, vėmimu, o sunkesniais atvejais pacientai gali būti sumišę, prasidėti traukuliai ar koma. Dažniausiai pagrindinis gydymo tikslas yra atkurti netekto vandens kiekį.