Supratimo-aiškinimo problema ir vidiniai kultūros prieštaravimai

Straipsnyje apžvelgiama XIX a. antrojoje pusėje hermeneutinėje tradicijoje susiformavęs gamtos ir humanitarinių mokslų metodologijų priešpriešinimas ir kai kurie šiuolaikinių hermeneutikų bandymai jungti racionalius abiejų metodologijų bruožus. Dabartinėje mokslo filosofijoje vis labiau įsigali požiūris į mokslą kaip į kultūros fenomeną. Tam padėjo hermeneutinėje tradicijoje iškilęs humanitarinių mokslų metodologijos savitumo suvokimas, siekimas rasti specifinius šios metodologijos bruožus. Pozityvistinių ir antipozityvistinių srovių kovos kontekste vieni teigė, jog „tikrosios“ kultūros pagrindas esąs gamtos mokslai ir jų formuojamas pasaulėvaizdis bei pasaulėžiūra, o kiti – jog humanitariniai mokslai. W. Dilthey‘us teigė, kad gamtos mokslai aiškina, nustatydami priežastinius objektų ryšius, o humanitariniai – supranta, atskleisdami objektų prasmę. Dabartinės filosofinės hermeneutikos atstovų požiūriu, nagrinėjant supratimo-aiškinimo dichotomiją, reikia kurti tokią hermeneutinio supratimo teoriją, kuri apibendrintų racionalius abiejų dichotomijos narių bruožus. Tai galima pasiekti tik nagrinėjant pažinimo procesą kaip tam tikrą veiklą arba pažinimo kultūrinį sąlygotumą.