Lieporų dvaras – baronų Grothusų rezidencija

XV a. suintensyvėjo Žiemgalos regiono apgyvendinimo procesai. Tiek Livonijos dalyje nuo XV a. antros pusės, tiek Lietuvos dalyje nuo XVI a. pradėta dalyti valdas už tarnybą vasalams, bajorams, steigėsi dvarai, formavosi jų tinklas. Šių valdų ir sodybų raida nuėjo sudėtingą vystymosi procesą, ne kartą keitėsi savininkai. Statyboje ir planavime persipynė vietos tradicijos ir naujos tendencijos (barokas, klasicizmas, istorizmas, fachverkas). Nemaža dalis jų per XX a. antroje pusėje vykusius procesus sunyko ar visiškai išnyko nuo žemės paviršiaus, tačiau liko kaip archeologijos pažinimo šaltinis. Vienas tokių dvarų, atspindėjusių šias tendencijas, buvo Lieporų dvaras (buv. Upytės paviete, dab. Joniškio r. sav.), kuris iki 1583/86 m. priklausęs Livonijos ordinui, vėliau Kuršo ir Žiemgalos Kunigaikštystei po Livonijos karo perėjo Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Kurį laiką dvaras nuo 1539 m. valdytas vietos kilmingųjų Druvių, o XIX a. tapo vokiečių baronų Grothusų atšakos rezidencija ir pradėtas vadinti Grothusų Lieporais.