Estetinės minties raida Lietuvoje 1770–1832 m. (I)

Straipsnyje apžvelgiami XVIII a. pabaigos – XIX a.pradžios Lietuvos estetikos svarbiausi bruožai bei raidos tendencijos, pristatomos žymiausių to laikotarpio Vilniaus universiteto estetikos dėstytojų biografijos bei pažiūros. K. Bogušas labiau pritarė klasicizmo nei baroko architektūrai. Vertindamas dailės kūrinius pabrėžė dailininkų kūrybinį išradingumą, jų vaizduotės lakumą, siekimą atrasti įvairias išraiškos priemones. J. Jasinskis reikalavo, kad kūrėjui būtų suteikta asmenybės ir kūrybos laisvė, pasisakė už ryškesnį realizmą mene, už tiesioginį kūrėjo ryšį su gamta. D. Pilkauskas meno uždaviniu laikė įtikinti, pavergti, sujaudinti meno vartotoją. Meninis vaizdavimas turi būti laisvas, natūralus, įtikinantis savo tiesa. P. Golianskis vengė griežtų estetikos sąvokų formulavimų, meninę kūrybą bei grožio reiškinius stengėsi aiškinti praktiniu, pragmatišku požiūriu. Daugiausia nagrinėjo meninės kūrybos teorijos klausimus, ypač pabrėžė techninio meistriškumo įvaldymą, kuris lemia kūrinio meninę išraišką bei estetinę vertę. J. Sniadeckis atstovavo saikingąją racionalistinę klasicizmo programą, kovojo prieš vokiškąjį idealistinį romantizmą, jo filosofinį iracionalizmą ir mistiką, ypač pabrėžė estetikos didelę auklėjamąją reikšmę.