Politikos autonomija kaip moralinis projektas. H. Arendt, M. Oakeshotto ir C. Schmitto koncepcijų analizė

Disertacijoje nagrinėjama politikos ir moralės santykio problema. Teigiama, kad Hannah Arendt, Michaelas Oakeshottas ir Carlas Schmittas suformulavo tokias politikos autonomijos sampratas, kurios pasiūlo naują – ontologinį – politikos ir moralės santykio interpretavimo būdą. Jis yra filosofiškai pranašesnis už Vakaruose dominuojantį teorinį arba racionalistinį politikos ir moralės santykio supratimo modelį, kuris pradeda nuo abstrakčių moralinių normų nustatymo ir politiką padaro priklausomą nuo jų (ne)įgyvendinimo. Taip skiepijamas instrumentinis, reduktyvus požiūris į politiką, nepripažįstantis jai jokios savaiminės vertės. Ontologinė prieiga už teorinę yra pranašesnė dėl dviejų priežasčių. Pirma, pradėdama ne nuo abstrakčių normų, o nuo fundamentalių politinio patyrimo struktūrų ir politinio veiksmo sąlygų analizės, ji išlaiko pagarbą politikos kaip savarankiškos žmogaus veiklos srities autonomijai ir savitumui. Antra, ji atveria vidinį, o ne išorinį politikos ir moralės sąryšį. Ontologinis tyrimas padeda suprasti, kad veikdami politiškai, piliečiai negali nekultivuoti tam tikrų politiniam veikimui būtinų moralinių nuostatų ir dorybių. Arendt, Oakeshotto ir Schmitto tekstų analizė leidžia įsitikinti, kad politikos autonomijos pripažinimas nepažeidžia tampraus politikos ir moralės ryšio.